„Keleivi, pasakyk Lietuvai, kad mes žuvome gindami Tėvynę“

Šis įrašas didingame paminkle 1919–1920 m. žuvusiems Lietuvos kariams, stovintis Červonkos kapinėse (Latvijos respublika), tai pasakyti kviečia jau 90 – metų!
Net sovietmečio laikais didingas, beveik 7 metrų aukščio paminklas liko stovėti, sakoma gal kaimo kapinaitėse pasodinti ir užaugę medžiai išgelbėjo paminklą nuo sunaikinimo…
2022 metų lapkričio 19 d. 11 val. kviečiame pagerbti Červonkoje šį Lietuvos nepriklausomybės kovų simbolį, jo pastatymo 90 – mečio proga.
Gal dar ne visi žino, jog Lietuvos kariai nuo bolševikų yra išvadavę ir dalį Latvijos teritorijos – iki pat Dauguvos ties Daugpiliu. Daug žuvusių buvo Ilūkštos apskrityje Latvijos pusėje, kur prie Dauguvos 1919 -1920 m. ilgiausiai grumtasi su Raudonąja armija. Deja, dalis tų didžiavyrių amžiams liko dabartinėje Latvijos teritorijoje. Sutvarkius žuvusių savanorių kapus Lietuvoje, 1929 m. kapitonui Petrui Jakštui pavesta rūpintis Lietuvos karių kapais Latvijoje. Padedant vietos lietuviams, latvių valdžiai ir kariuomenei, Vyr. kariuomenės štabo spaudos darbuotojas, kapitonas Petras Jakštas ir jo uoliausias talkininkas, Ėglainės „Šviesos“ draugijos sekretorius Konstantinas Kupšanas iš laukų bei pamiškių surinko mūšių metu žuvusių ir skubotai užkastų karių palaikus. Palaikai buvo iškasti ir surinkti į didelę, specialiai padarytą dėžę – karstą ir buvo palaidoti sutvarkytose Červonkos kapinėse 1931 m. birželio 12 dieną.
Ir jau tais pačiais metais buvo sumanyta Červonkos kapinėse pastatyti paminklą. Latvijos vyriausybei sutikus, buvo imtasi darbų, skulptorius Stasys Stanišauskas Kaune padarė paminklo detalių formas ir sutiko atlikti visus dailės darbus, statant paminklą. Paminklas pastatytas per tris savaites. Statyba kainavo 4445 litus. Paminklas betoninis. Jo tūris – 32 kub. m, paviršiaus plotas – 57 kv. m, aukštis – 6,5 m. Viršuje – stilizuoti spinduliai, Lietuvos simbolis – Vytis ir žuvusio kario atvaizdas. Jo viršuje lietuvių ir latvių kalbomis užrašyta: „Žuvusiems Lietuvos kariams 1919–1920 m.“ Apatinėje paminklo dalyje lietuviškai – „Keleivi, pasakyk Lietuvai, kad mes žuvome gindami Tėvynę“. Visus savanorių kapus ženklina tipiniai paminklėliai – kryželiai su saulės spinduliais. Ant atskirų kryželių įamžintos pavardės – lietuviškos ir baltarusiškos, nes su lietuviais prieš bolševikus kovojo ir gudų batalionas. Užrašas ant vieno kryželio liudija, kad čia palaidoti nežinomi lietuvių kariai – ,,kariai“ daugiskaita. Generolo Vlado Nagevičiaus rūpesčiu 1934 m. vieno čia žuvusio neatpažinto kareivio palaikai buvo perlaidoti prie Nežinomo kareivio paminklo Kaune.
1932 m. spalio 2 d. įvyko iškilmingas Červonkos paminklo atidengimas, šventinimas ir mirusiųjų minėjimas. Iškilmėse dalyvavo abiejų šalių kariuomenių vadovybė: vyriausiojo štabo viršininkas generolas Petras Kubiliūnas iš Lietuvos pusės, kariuomenės vadas generolas Martinis Penikis, vyriausiojo štabo viršininkas generolas Aleksandras Kalėjis ir Daugpilio įgulos viršininkas generolas Martinis Hartmanis iš Latvijos pusės. Iškilmingumo teikė latvių dešimtojo pėstininkų pulko Garbės kuopa ir daugybė žmonių iš Ilūkštos, Rokiškio, bei Zarasų apskričių. Paminklo atidengimo išvakarėse, Lietuva už paramą tvarkant žuvusių karių kapus ir visuomeninę veiklą ordinais ir medaliais apdovanojo Latvijos pareigūnus ir „Šviesos „ draugijos veikėjus. Tarp apdovanotųjų buvo ir aktyviausias „Šviesos „ draugijos sekretorius Konstantinas Kupšanas. Šventės aprašymas, nuotraukos ir pasakytos kalbos apie lietuvių karių amžiną poilsį brolių tautos krašte visuomenę pasiekė per Lietuvos ir Latvijos spaudą. Tai labai padėjo apsaugoti nuo užmaršties šio istorijai svarbaus įvykio detales. K. Kupšanas Lietuvos nepriklausomybės medalį išlaikė iki gilios senatvės ir jį mielai rodydavo prie Červonkos karių paminklo prasidėjūs Sąjūdžio bangai. Červonka tapo reikšminga lietuvių ir latvių tautų jungties gija. Ji buvo gyvybinga ir sovietmečio laikais. Čionykščių žmonių sąmoningumas ir galbūt Lietuvos tarpukario vyriausybės laiku parodytas jiems dėmesys, galima sakyti buvo svarbi priežastis, kad paminklas atlaikė visas negandas sovietmečiu.
Atkūrus nepriklausomybę, sąjūdiečių, karių savanorių ir įkurtos „1919-1920 m. Lietuvos savanorių karių kapų Rokiškio rajono bendrijos“ rūpesčiu buvo sutvarkyti savanorių kapai Červonkoje (Latvija). Reikėjo ne tik restauruoti kryželius, bet ir atnaujinti laiko apardytą žinomo skulptoriaus Stasio Stanišausko paminklą. „1919-1920 m. Lietuvos savanorių karių kapų Rokiškio rajono bendrija“ (ilgametė labai rūpestinga pirmininkė buvo Rimantė Norvaišienė) prižiūri savanorių kapus ( jų 91), anaiptol ne tik Rokiškio rajone (Rokiškio, Obelių, Tumasonių, Gediškių, Aleksandravėlės, Bagdoniškio, Degenių kapinėse), bet ir Latvijos Respublikoje. Visada talkina ir pilietiškas jaunimas, tad nė vienas kapas nepamirštamas per Vėlinės, Vasario 16-ąją, Kariuomenės dieną. Šiuose renginiuose visada kartu su rokiškėnais dalyvauja Daugpilio, Ilukstės vadovai, dvasininkai. Ant visų padedamos puokštės, degamos žvakutės, pasakomi nuoširdūs žodžiai. Červonka – tradicinė renginių vieta. Džiugu, kad darbai tęsiami, aktyviai karių savanorių ir dabartinio bendrijos pirmininko Laisvės kovų istorijos muziejaus Obeliuose vedėjo Valiaus Kazlausko rūpesčiu.
Rašant remtasi Domo Kauno biografiniu leidiniu “Knygos kultūros karininkas” (2004 m.).
Straipsnį parengė Laisvės kovų istorijos muziejaus Obeliuose muziejininkė Dijana Meškauskienė

Nuotraukos paimtos iš leidinio:

1. Paminklo atidengimo iškilmės Červonkoje 1932 10 02
2. Červonkos paminklo 1932 10 02 žymieji dalyviai. Pirmoje eilėje iš kairės gen. Petras Kubiliūnas(kalba), Janis Reteris (su katiliuku),gen,Aleksandras Kalėjis, gen, Martinis Penikis, gen. MartinisHartmanis ir gen. Pranas Tamašauskas
3. Lietuvių karių palaikų perlaidojimas 1932 06 12, prie karsto Subatės klebonas Juozas Stulginskis.
4. Paminklas dabar.