Sena svetainė
Paraiškos finansavimui

Susitikime su „Douzelage“ nariais kalbėta apie gyventojų senėjimą ir žmonių su negalia iššūkius dabar ir ateityje

Rugsėjo 23-26 dienomis Rokiškio rajono savivaldybės delegacija Rokiškio rajono savivaldybės mero patarėja Vita Mykolaitienė, Komunikacijos ir kultūros skyriaus vedėjo pavaduotoja Justina Daščioraitė, Rokiškio rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkas Algis Veikšys bei Rokiškio socialinės paramos centro socialinė darbuotoja – padalinio vadovė Irma Rutkauskienė lankėsi Austrijoje, Judenburgo mieste. Vizito tikslas – susitikimas su projekto „Juniors for seniors. Active ageing“ dalyviais, dalyvavimas organizuotose dirbtuvėse bei veiklose, skirtose patiems pamatyti ir pajausti, kaip miestai, jų infrastruktūra pritaikyta (arba su kokiais barjerais galima susidurti) žmonėms, turintiems judėjimo problemų ir neįgaliesiems.  Gauti rezultatai buvo aptarti skirtingose grupėse, diskutuojant buvo dalijamasi pastebėjimais, skirtingomis patirtimis bei ieškoma sprendimų.

Šio projekto iniciatorius – vienas iš „Douzelage“ šeimos narių – Škofja Loca savivaldybė (Slovėnija). Susitikime dalyvavo atstovai iš 8 Europos šalių – Vengrijos, Lietuvos, Vokietijos, Nyderlandų, Austrijos, Slovėnijos, Čekijos ir Airijos.

„Visa Europa, ne tik atskiros valstybės ar miestai, tarp kurių ir Rokiškis, susiduria su visuomenės senėjimo problemomis. Šis procesas Europoje vyksta bene sparčiausiai. Kai esi jaunas, dažnai nesusimąstai, su kokiomis problemomis susiduria senyvo amžiaus žmonės ar žmonės, turintys negalią. A. Veikšys bei I. Rutkauskienė prieš išvykstant į susitikimą užfiksavo vietas Rokiškio mieste, kurios yra sunkiai pasiekiamos, privažiuojamos asmenims, turintiems negalią bei senyvo amžiaus žmonėms. Visa informacija buvo perkelta į prezentaciją, kurios tema – judėjimo barjerai Rokiškio mieste. Ją, kaip ir visi kiti miestai, pristatėme vizito metu“, – kalbėjo J. Daščioraitė.

Girdint pranešimus ir matant prezentacijose pateiktą informaciją paaiškėjo, su kokiais judėjimo barjerais susiduria žmonės skirtingose šalyse ir miestuose. Pavyzdys: visuomeninio transporto grafikai, kai senyvo amžiaus žmogui nuvykus į tam tikrą vietovę, nebelieka galimybės grįžti, nes vėlesniu laiku nebevažiuoja autobusai. Arba patekimo į pastatą problema – laiptai – kai nėra kito, neįgaliesiems pritaikyto įvažiavimo, nebelieka galimybės patekti į pastatą ir t.t.). „Supratome, kad visai nesvarbu, kurioje šalyje gyvena senjorai, susiduriama su tomis pačiomis problemomis ir visi be išimties ieškome efektyvių būdų, kaip šias problemas spręsti. Deja, norime to ar ne, senstame visi ir minėti dalykai taps dar reikšmingesni ateityje. Niekada negali žinoti, kada atsitiks nelaimė, patirsi traumą ir atsidursi situacijoje, kai tam tikti barjerai taps neįveikiami be papildomos pagalbos“, – teigė J. Daščioraitė.

Pasibaigus pristatymams, vykdėme kitas  užduotis pasiskirsčius į grupes, „pabūti“ neįgaliojo, sunkiai vaikštančio ir aklojo vietoje. „Pasikeisdami išbandėme neįgaliojo vežimėlį, vaikštynę, stūmėme vaikišką vežimėlį. Tačiau sunkiausia buvo pabuvoti aklojo pozicijoje. Gyvenimo tempas iš tikrųjų sulėtėjo ir įveikti bet kokią distanciją užtruko ilgiausiai. Tuomet tikrai pamatai, koks komplikuotas ir pilnas iššūkių yra aklo žmogaus gyvenimas. Nemažai keblumų kilo ir sėdint neįgaliojo vežimėlyje. Atkreipėme dėmesį dar į vieną problemą – žmonių požiūriu į kitokius žmones – kai žmogus su vaikštyne susidūrė su barjeru – laiptais, parduotuvės duris atidariusi darbuotoja (kiek supratome – valytoja) vietoje to, kad padėtų žmogui patekti į patalpą ir palaikytų sunkias duris, jas atidariusi tiesiog vėl uždarė prieš pat nosį. Atrodė – pasimetusi. Galbūt daugeliui iš mūsų tikrai trūksta empatijos“, – svarstė J. Daščioraitė ir pridūrė, kad šis atvejis parodė, jog visuomenė yra dar ganėtinai abejinga šiems žmonėms.

Visos veiklos buvo aptartos dvejose grupėse. „Kiekvienas dalinomės patirtimi, pastebėjimais, su kokiais sunkumais susidūrėme dalyvaudami veiklose. Dažniausiai buvo susiduriama su patekimu į patalpą,kai žmonėms su negalia yra sudėtinga atidaryti sunkias duris, taip pat jos yra pakankamai siauros, kaip ir liftai, todėl bijoma netilpti su vežimėliu ar užsigauti rankas. Visi vieningai sutarė, kad visa tai būtina patirti pačiam, kad suprastum problemos rimtumą ir aktualumą. Daugelis dalyvių sutiko, kad politikai, priimantys sprendimus, turi pirmiausia patys pamatyti situaciją ne tik „ant popieriaus“, bet ir tai išbandydami. Tai tikrai atveria akis. Pagerinti situaciją, manyčiau, kad galima ir be didelių investicijų panaikinti kai kuriuos barjerus. Kad ateityje turėsime skirti vis daugiau dėmesio senyvo amžiaus žmonėms ir jų problemoms, rodo ne tik šis vizitas, bet ir Europos Komisijos pozicija dėl senėjimo, kartų solidarumo ir tarpusavio atsakomybės puoselėjimo“, – pasakojo J. Daščioraitė.

Pasak kartu vykusios Irmos Rutkauskienės, keistis patirtimis, pamatyti, kuo gyvena kitos šalys, buvo labai naudinga. „Mano manymu, labai svarbu skirti dėmesį infrastruktūros pritaikymui neįgaliesiems, kad jie galėtų įsitraukti į bendruomeninę veiklą, savarankiškai veikti“, – teigė I. Rutkauskienė.

Artimiausias susitikimas, kuriame bus aptariamos problemos, susijusios su būsto pritaikymu senyvo amžiaus žmonėms, yra numatytas kitų metų pavasarį Vokietijoje. Tai – puiki galimybė pasisemti idėjų ir galvoti net ir apie socialinį verslą. Lietuvoje jau yra veikiančių socialinių verslų, kurie sprendžia gyvenamojo būsto senjorams problemas“, – informavo Komunikacijos ir kultūros skyriaus vedėjo pavaduotoja.